Lietuvos istorija. IV tomas: Nauji horizontai

Ketvirtoji „Lietuvos istorijos“ knyga „Nauji horizontai: dinastija, visuomenė, valstybė. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 1386–1529 m.“ skirta esminių Lietuvos visuomenės ir valstybės permainų laikotarpiui. Pusantro šimto metų laiko tarpas yra gana ilgas, bet drauge ir vientisas, tad įmanoma jį suvokti kaip vieną epochą. Knygos autoriai siekia apibūdinti svarbiausius šio istorinio laikotarpio bruožus, aprėpti tautų, visuomenės grupių, individų, dvasinės ir materialinės istorijos visumą, atskleisti Lietuvos valstybės sandaros ir politinių struktūrų kitimą, jos tapsmą Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste ir šios etnokonfesine bei kultūrine prasme dvinarės bendrijos žengimą į vakarietiškos krikščioniškosios Europos erdvę. 1386–1529 m. datomis pažymėtas istorijos tarpsnis į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės gyvenimą atnešė tiek daug naujovių, kad gali būti pavadintas visa apimančių pokyčių epocha.

Neatsitiktinai žodžiai: „permainos“, „naujovės“, „pertvarka“, labai dažnai sutinkami šios knygos tekste.
Autorių pasirinkta vėlyvųjų viduramžių Lietuvos istorijos dėstymo forma skiriasi nuo tradicinės vadinamosios įvykių istorijos. Knygą sudaro trys dalys. Kiekvienos dalies tekstas yra tarsi užbaigtas, chronologiškai visą laikotarpį aprėpiantis pasakojimas, parašytas savitu stiliumi. Kita vertus, atskiros dalys glaudžiai susijusios, viena kitą pratęsia ir papildo nauja faktografija bei interpretacijomis.

Knyga baigiama apibendrinimu, kuriam pasirinktos socialinės bei ekonominės raidos ypatumų, kultūrinės refleksijos bei istorinės savimonės genezės temos. Abi jos parodo, kaip per „ilgą penkioliktą amžių“ Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenė, susipažindama su europine kultūra ir socialiniais reiškiniais, juos perimdama ir kūrybiškai plėtodama, apmąstė save pačią ir drauge keitėsi.